Skambinkite mums
8 690 11888

Ozono atradimo istorija

Pirmas apie ozoną prabilo olandų  fizikas Martinus van Marum 1785 m. Vieno eksperimento metu su galingu aparatu skirtu gaminti elektrą jis pastebėjo, kad elektros kibirkštis paleidus į orą atsiranda dujinė medžiaga su savotišku kvapu, turinti stiprių oksidacinių savybių.

 

1832 m. Bazelio universiteto profesorius Kristianas Fridrichas Šionbainas išleido  knygą „Cheminiai ozono gavimo būdai“.  Jis suteikė šioms dujoms pavadinimą – „ozein“ graikų kalboje reiškia „kvėpėti“. K. F. Šionbainas pirmasis pastebėjo ozono gebėjimą jungtis prie bio organinių  junginių sudarant dvigubus junginius.

 

Vėliau ozoną tyrinėjo A. Marinjaka ir De La Riva, Frellis ir Bekerelis. Jie atrado ir  parodė kaip deguonis gali virsti ozonu . 1848 m. Chantas išsakė prielaidą, kad ozonas yra  triatomis deguonis.

 

1857 m. Verneris fon Zymensas sukonstravo pirmą aparatą, kuris išskyrė ozoną ir ozonavo bei valė vandenį. Nuo to laiko ozonavimas leidžia pramoniniu būdu gauti higieniškai bei vizualiai švarų geriamąjį vandenį.

 

Po  100 m. E. Hansler sukūrė pirmąjį medicininį ozono generatorių, kuris galėjo tiksliai dozuoti ozono  – deguonies mišinį bei naudoti jį medicinoje.

 

Pirmus sėkmingus bandymus panaudoti ozoną gydymui atliko Vokietijos chirurgai Pirmojo pasaulinio karo metu. Jie  ozono – deguonies mišinį naudojo išoriškai ir taip jiems pasisekė išgelbėti nuo gangrenos šimtus sužeistųjų. Vėliau baktericidinėmis ozono savybėmis susidomėjo proktologai, stomatologai, ginekologai, naudodami ozoną įvairioms ertmėms skalauti. Taip pat šalia baktericidinių pastebėtos ir kitos savybės, kurios naudingos žmogaus organizmui. Šie atradimai  skatino įvairių sričių gydytojus ieškoti įvairių ir naujų ozono įvedimo į organizmą būdų, kuriais vėliau tapo didžioji ir mažoji autohemoterapijos, rektalinė insulfacija, poodinės, į raumenis injekcijos ir t.t.Pirmas apie ozoną prabilo olandų  fizikas Martinus van Marum 1785 m. Vieno eksperimento metu su galingu aparatu skirtu gaminti elektrą jis pastebėjo, kad elektros kibirkštis paleidus į orą atsiranda dujinė medžiaga su savotišku kvapu, turinti stiprių oksidacinių savybių.

 

1832 m. Bazelio universiteto profesorius Kristianas Fridrichas Šionbainas išleido  knygą „Cheminiai ozono gavimo būdai“.  Jis suteikė šioms dujoms pavadinimą – „ozein“ graikų kalboje reiškia „kvėpėti“. K. F. Šionbainas pirmasis pastebėjo ozono gebėjimą jungtis prie bio organinių  junginių sudarant dvigubus junginius.

 

Vėliau ozoną tyrinėjo A. Marinjaka ir De La Riva, Frellis ir Bekerelis. Jie atrado ir  parodė kaip deguonis gali virsti ozonu . 1848 m. Chantas išsakė prielaidą, kad ozonas yra  triatomis deguonis.

 

1857 m. Verneris fon Zymensas sukonstravo pirmą aparatą, kuris išskyrė ozoną ir ozonavo bei valė vandenį. Nuo to laiko ozonavimas leidžia pramoniniu būdu gauti higieniškai bei vizualiai švarų geriamąjį vandenį.

 

Po  100 m. E. Hansler sukūrė pirmąjį medicininį ozono generatorių, kuris galėjo tiksliai dozuoti ozono  – deguonies mišinį bei naudoti jį medicinoje.

 

Pirmus sėkmingus bandymus panaudoti ozoną gydymui atliko Vokietijos chirurgai Pirmojo pasaulinio karo metu. Jie  ozono – deguonies mišinį naudojo išoriškai ir taip jiems pasisekė išgelbėti nuo gangrenos šimtus sužeistųjų. Vėliau baktericidinėmis ozono savybėmis susidomėjo proktologai, stomatologai, ginekologai, naudodami ozoną įvairioms ertmėms skalauti. Taip pat šalia baktericidinių pastebėtos ir kitos savybės, kurios naudingos žmogaus organizmui. Šie atradimai  skatino įvairių sričių gydytojus ieškoti įvairių ir naujų ozono įvedimo į organizmą būdų, kuriais vėliau tapo didžioji ir mažoji autohemoterapijos, rektalinė insulfacija, poodinės, į raumenis injekcijos ir t.t.